Dobermanas pinčeris

Daugelis tikriausiai esate girdėję apie dobermanus. Daug ką žavi šie puikios išvaizdos ir puikių darbinių savybių šunys. Šiame straipsnyje pasistengsiu truputį papasakoti apie juos. Galbūt tai padės kam nors išsirinkti sau ištikimą draugą ir pagalbininką.
Veislės kilmė
Šios veislės atsiradimo istorija žinoma pakankamai gerai (palyginus su kitomis šunų veislėmis). Jos pradininku laikomas Karlas Friedrichas Ludwigas Dobermannas. Jis gimė 1823 metų vasario 2 dieną; dirbo šungaudžiu, o taip pat buvo atsakingas už mokesčių surinkimą vienoje Vokietijos žemių - Tiuringijoje. K.F.L.Dobermannui taip pat teko dirbti naktiniu sargu. Šiam darbui K.F.L.Dobermannas atsirinkdavo tinkamus pagalbininkus iš sugautų valkataujančių šunų.
1880 metais K.F.L.Dobermannas išsikėlė gyventi į nuosavą namą ir ėmė veisti bei dresuoti šunis. Jį domino šunys, turintys apsaugos instinktą ir galintys dirbti tiek sargais, tiek asmens sargybiniais. Tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad dobermanai turi rotveilerių, kurtų, vokiečių pinčerių ir keliolikos kitų veislių kraujo. K.F.L.Dobermannas orientavosi ne į šuns išvaizdą, bet į darbines savybes. Todėl ir šiandien dobermanai garsėja savo intelektu, uosle bei ištverme.
Mirus K.F.L.Dobermannui (1894 m. birželio 9 d.), jo darbą tęsė kiti. Pradėta rūpintis veislės eksterjeru, temperamento švelninimu. Seniau vokiečiai sakydavo: “Jei gali paliesti mano dobermaną, gali jį turėti”.
Po K.F.L.Dobermanno mirties veislė pradėta vadinti jo vardu. Dobermanų pinčerių veislės knyga Vokietijoje pradėta vesti 1906 metais. Vėliau ši veislė paplito po visą pasaulį.
Charakteris ir savybės
Pagal standartą dobermanas turi būti energingas, budrus, ryžtingas, bebaimis, ištikimas ir paklusnus. Išties tai judrus, protingas ir labai ištikimas šuo. Jis gali būti namų ar asmens sargu ir, žinoma, ištikimiausiu jūsų draugu.
Tai galingas ir protingas šuo. Todėl turėtų būti tinkamai auklėjamas nuo mažens. Tik išdresavę šunį galėsite tinkamai įvertinti visas jo galimybes. Tai vieno šeimininko ar šeimos šuo, į svetimus žmones dobermanai reaguoja įtariai. Dobermanas neturėtų augti būdoje arba aptvare. Tai per daug protingas šuo, kuris negali būti paliktas saviauklai. Tik pastoviai bendraudamas su savo “gauja” šuniukas išaugs sveikas.
Dobermanai linkę dominuoti kitų šunų atžvilgiu, nemėgsta kito patino savo teritorijoje (nebent augtų kartu nuo vaikystės).
Šis šuo neatsparus šalčiui, kadangi neturi poplaukio ir riebalinio sluoksnio. Normaliam jo augimui reikalinga aktyvi fizinė veikla. Tai iš šeimininko reikalauja daug dėmesio ir laiko. Tokį šunį problematiška laikyti daugiabučio namo bute.
Eksterjeras
Tai kompaktiškas, raumeningas, stiprus vidutinio dydžio šuo. Ūgis ties ketera: 66-71 cm (patino) ir 61-66 cm (kalės). Vidutiniškai šis šuo sveria 30 kg. Kailio atspalviai yra keli: juodas, rudas, “izabela”. Kailio plaukai trumpi, šiurkštūs, prigludę prie kūno. Poplaukio nėra. Paprastai ausys kupiruojamos (karpomos; tiesa, dabar daugelyje šalių apskritai uždrausta kirpti šunims ausis), šuniukui nukerpama uodega.
Dirbantis šuo
Dobermanai - darbinių šunų veislė. Puiki uoslė, protas ir ištvermė jiems leidžia dirbti daugelyje sričių. Jie naudojami policijoje, armijoje, gelbėjimo tarnybose.
Dobermanams teko kariauti ir II Pasauliniame kare. Jie buvo oficialūs Amerikos jūrų pėstininkų koviniai šunys, buvo vadinami “devildogs”. 90% procentų armijos šunų buvo dobermanų pinčerių veislės. Buvo dresuojami kaip pasiuntiniai (perduoti žinutes, amuniciją), skautai (perspėti apie artėjantį priešą). Dobermanai ieškodavo minų, tyrinėdavo olas, saugodavo karių stovyklas.
Apibendrinant galima sakyti, kad šis šuo - ne kiekvienam. Neužmirškim, jog tai darbinių šunų veislė. Dobermanai ganėtinai agresyvūs, auklėjant tokį šunį reikia tvirto charakterio. Dobermanai reikalauja daug dėmesio ir atitinkamų žinių.
Prieš įsigyjant šį šunį rekomenduočiau perskaityti kiek įmanoma daugiau literatūros apie šią veislę. Nuspręskite, ar reikalingas jums šis šuo. Nerekomenduojama įsigyti tokį šuniuką, jei turite mažų vaikų.

Prancūzų buldogas

Prancūzų buldogai labai smalsūs

Veislės istorija

Prancūzų buldogai buvo pradėti veisti Anglijoje kaip miniatiūrinė Anglų buldogų versija. 1860-aisiais prancūzų šunų veisėjai atsivežė keletą šių mažų buldogų iš Didžiosios Britanijos ir sukergė su prancūzų terjerais. Šuniukai buvo pavadinti prancūzų buldogais. Kai ši veislė pagaliau buvo atvežta atgal į Angliją, į parodą, anglai sukėlė didelį triukšmą, dėl to, kad veislė pavadinta prancūzų buldogais, todėl, kad buldogai kilę iš Anglijos ir todėl, kad buldogai buvo tradicinis anglų kultūros simbolis.

Charakteristika

Tai tvirtas mažas buldogas su šikšnosparnio tipo apvalėjančiomis ausimis, plokščiu, dideliu snukiu ir nepaprastai trumpa nosimi. Didelė ir kvadratiška galva nėra tokia masyvi kaip anglų buldogo. Kakta apvalėjanti. Trumpas, minkštas, lengvai prižiūrimas kailis gali būti: rudmargis, gelsvai rudas, baltas, rudmargis su balta ir bet kokia kita spalva. Vidutinio dydžio, apvalios akys būna tamsios spalvos. Uodega tiesi arba susisukusi. 

Temperamentas

Šuo draugiškas, lengvai prižiūrimas, puikus kompanionas. Labai žaismingas ir meilus. Mielas ir linksmas, labai komiškos prigimties ir mėgsta kvailioti. Smalsus. Gerai sutaria su nepažįstamaisiais ir kitais gyvūnais. Labai prisiriša prie vieno žmogaus. Mėgsta žaisti su kitais šunimis. Jiems būtina draugija ir negalėtų gyventi be jos. Jų negalima ignoruoti. Galima dresuoti jei šeimininkas kantrus. Tvarkingi. Tinkami auginti šeimose auginančiose jau paaugusius vaikus.

Priežiūra

Reikalauja nedaug priežiūros. Reguliariai pašukuoti. Šeriasi vidutiniškai. Pakirpti nagus. Tinka gyventi bute. Yra jautrūs temperatūros pokyčiams. Reikalingi kasdieniniai pasivaikščiojimai. Jie mėgsta bėgioti, žaisti ir galėtų tą daryti valandų valandas jei jūs jam leistumėte. Vieni yra energingesni nei kiti. 

Sveikata

Linkę į akių ir kvėpavimo ligas. Esant viršsvoriui gali sutrikti kvėpavimas, dėl sumažėjusio judrumo. Gali šnopuoti, knarkti. Sakoma jog prancūzų buldogai negali plaukti dėl savo kūno sudėjimo, todėl būkit labai atsargūs netoli vandens telkinių, nors kai kurie šių šunelių augintojai teigia, kad jų augintiniai moka plaukti. Patelėms gali prireikti cezario pjūvio gimdymo metu, dėl didelių šunyčių galvų, kas apsunkina gimdymą.

Čihuahua (Chihuahua)

Apibūdinimas:

Veislės istorija. Pavadinimą šis šuo įgavo pagal Čihuahua regioną, esantį Meksikos šiaurėje, iš kur galbūt šie šunys ir kilo. Dėl Čihuahua kilmės yra kelios teorijos. Vieni mano, jog šią veislę į Meksiką atgabeno kiniečiai. Remiantis kita teorija, šie šunys galbūt kilo iš senojoje Meksikoje buvusių įvairių aukojamų šunų (tarp jų ir „Techichi“). Actekų tarpe Čihuahua buvo labai mylimas ir laikomas šventu gyvūnu, kurį dievų garbei aukodavo ant altoriaus arba patiekdavo kaip šventą patiekalą. Be to, buvo tikėta, kad šie šunys į namus atneša laimę. Spėjama, jog ispanų užkariavimo laikotarpiu keli šuniukai buvo pervežti į Ispaniją. Čihuahua pirmą kartą pradėti veisti Jungtinėse Amerikos Valstijose 19 šimtmetyje. Šie šuniukai greitai sulaukė žmonių simpatijų ir 1904 metais Čihuahua veislė buvo pripažinta Amerikos klubo„Kennel“. Europoje Čihuahua atsirado po antro pasaulinio karo. 1995 metais FCI pripažino naują veislės standartą, pagal kurį šuniukas gali sverti nuo 0,5 iki 3 kg. Tačiau kaip ir anksčiau pirmenybė teikiama šuniukams, sveriantiems tarp 1-2 kg. Temperamentas. Tai labai ištvermingas, tvirtas, drąsus, labai mielas, nepriklausomas, išdidus ir užsispyręs šuo. Jis savo šeimininkui labai ištikimas. Vaikų šis šuo nemėgsta ir jiems nėra draugiškas. Čihuahua daug loja, svetimiems gali būti agresyvus, tad yra budrus sargas. Šį šunį reikia griežtai auklėti. Paskirtis. Namų šuo, puikus bendražygis. Priežiūra. Šis šuo tinkamas gyventi bute, tačiau jam reikalingi kasdieniniai pasivaikščiojimai. Čihuhua sunkiai pakelia šaltį. Akims reikia reguliarios priežiūros, o dantis nuolat tikrinti, kad nesusidarytų dantų apnašos bei akmenys. Kailį reikia reguliariai šukuoti. Išvaizda. Galva. Galva apvali. Pakankamai trumpas ir šiek tiek smailėjantis snukutis. Nosies galiukas labai juodas arba šviesesnės spalvos, priklausomai nuo kailio spalvos. Skruostai ploni. Ausys. Ausys didelės ir labai toli viena nuo kitos. Šuniui suklusus, ausys pastatomos. Akys. Akys toli viena nuo kitos. Jos gali būti juodos, kaštoninės, mėlynos arba rubino spalvos. Kūno sandara. Šuns kūnas cilindro formos, kompaktiškas, labiau ilgas nei aukštas. Apvalus, proporcingas kaklas. Maži pečiai. Raumeningos užpakalinės kojos. Kojos. Kojos pakankamai trumpos ir plonos. Mažytės pėdutės. Pirštai vienas nuo kito kiek atskirti. Uodega. Uodega vidutinio ilgumo. Ji nešiojama virš nugaros arba kiek pasukta į šoną. Gausiai apaugusi plaukais, bet toleruojama ir neapžėlusi kailiu uodega. Kailis. Ilgą ir banguotą kailį turi retesnės veislės. Kailis yra trumpas, tankus, žvilgantis. Vertinama, jei šuo turi nedidelę kailio apykaklę. Kailio spalva. Visos spalvos bei spalvų kombinacijos yra galimos. Labiausiai paplitusios spalvos yra: gelsva arba kaštoninė, šokolado spalva, gelsvas arba kaštoninis dryžuotas kailis, balta, kreminė, sidabriškai gelsva, sidabriškai pilka, juoda su įrudžiu, juoda spalva. Svoris. 0,9-3,5 kg. Ūgis ties ketera. 16-20 cm Dėl gyvūnų, esančių prekyboje teirautis tel. nr.: 8 700 55005

Auksaspalvis retriveris

Auksaspalvis retriveris
Standartas:	Nr. 111, XVIII FCI grupė, 1 sekcija
Ūgis (ties ketera)
Patinas:	55-61 cm
Kalė:	51-56 cm
Svoris
Patinas:	30-36 kg
Kalė:	25-31 kg
Savybės
Plaukas:
Aktyvumas:	Vidutinis
Intelektas:	Aukštas
Temperamentas:	Ramus, tykus, jautrus, romus, lengvai dresuojamas
Tinkamumas apsaugai:	Žemas
Tinkamumas tarnybai:	Aukštas
Vados dydis:	7-12 šuniukų (dažniausiai)
Ilgaamžiškumas:	12-13 m.

Auksaspalvis retriveris - šunų veislė. Kilmės šalis - Didžioji Britanija. Anksčiau buvo naudojamas medžioklėje atnešti pašautą laimikį, o dabar - namų šuo, paukštšunis, lauko varžybų dalyvis, neįgaliųjų vedlys.

Kilmės istorija

Manoma, kad auksaspalvių retriverių veislė buvo išvesta XIX a. pabaigoje, sukryžminus šviesius lygiaplaukius retriverius su jau išnykusiais vandens tvidspanieliais. Pirmieji auksaspalviai parodoje sudalyvavo 1908 m.

Išvaizda

Kailio spalva gali būti nuo kreminės iki auksinės, kuri su amžiumi šviesėja. Kailis gali būti lygus arba banguotas su tankia, neperšlampama pavilne.
Viršugalvis platus, nukarusios ausys vidutinio ilgumo, prasidedančios maždaug akių aukštyje. Šunys pasižymi maloniai žvelgiančiomis tamsiomis akimis su tamsiais apvadais.

Auksaspalvio retriverio akys

Šis šuo buvo išvestas pašautiems vandens paukščiams atnešti, todėl jo nasrai švelnūs, retai kada grybšteli ar įkanda.
Snukio gale – stambi juoda nosis. Tamsios lūpos atvėpusios. Kūnas tvirtas, stiprus ir raumeningas. Priekinės kojos su vešliomis plaukų nuokaromis, o itin raumeningas užpakalines kojas dengia stora oda ir tankus kailis.
Auksaspalvių retriverių kailis su pavilne, todėl jį dažnai reikia šukuoti.

Charakteris ir elgesys

Auksaspalvis retriveris yra ramus, meilus, švelnus, draugiškas, jautrus, budrus ir romus šuo. Labai draugiški su vaikais.
Lengvai dresuojamas. Kadangi auksaspalviai retriveriai buvo išvesti tarnauti žmonėms, jam būtinas protinis ir fizinis aktyvumas. Šiems šunims patinka sportuoti, tai padeda išlaikyti gerą formą, vystyti raumenis, be to, jie labai mėgsta maudytis vandens telkiniuose. Tai protingi šunys, kurie labai dažnai dresuojami akliesiems ir žmonėms su negalia prižiūrėti.
Yra linkę nereaguoti į pašalinius garsus, aplinką ar svetimus žmones.

Anglų kokerspanielis

Anglų kokerspanieliai mėgsta būti lauke

Veislės istorija

Pirmoji informacija apie spanielius aptinkama 1300 m. Kokerspanieliai puikūs medžiotojai. Manoma, kad spanieliai kilę iš Ispanijos, o žodis spanielis kilęs nuo žodžio Hispania (Ispanija) arba nuo prancūziškos frazės Chiens de l’ Espagnol (Ispaniškas šuo). 1600-tais metais spanieliai buvo suskirstyti i vandens ir sausumos spanielius.

Charakteristika

Tai vidutinio dydžio šuo. Ausys ilgos. Stiprus, bet ne šiurkštus. Snukis tokio paties ilgio kaip kaukolė. Tamsiai arba šviesiai rudos, ovalios akys. Kailis vidutinio ilgumo. Nosis juoda arba ruda, priklausomai nuo kailio spalvos. Krūtinė ilga. Letenos apvalios. Spalvos įvairios, vyrauja nuo solidžios juodos iki įvairių rudos atspalvių, galimos juodos-baltos kombinacijos ir dar daug kitų. 

Temperamentas

Anglų kokerspanieliai linksmi, energingi ir mieli šunys. Sutaria su vaikais, yra džentelmeniškas ir žaismingas, tačiau netoleruoja erzinimo. Draugiškas su nepažįstamaisiais ir gerbia duodamas komandas. Puikus kompanionas. Mėgsta būti kieme. Temperamentas priklauso nuo šeimos linijos. Patelės yra linkusios dominuoti. Puikiai sutaria su katėmis.

Priežiūra

Tinka gyventi bute, jei galėsit su juo praleisti pakankamai laiko kieme, žaisdami ar vaikščiodami. Maudyti esant būtinybei. Reguliariai patikrinkit ausis, jas išvalykite. Iššukuokite kailį ant letenos ir patrumpinkite. Šukuokite kaskart jam pažaidus kieme, nes kailis gali veltis. Šios veislės šunys šeriasi vidutiniškai. 

Sveikata

Linkę į ausų infekcijas. Vasaros metu ausys turėtų būti ypatingai prižiūrimos ir nuolat patikrinamos. Žaidžiant arti žemės, kas jiems būdinga, į ausis gali patekti svetimkūnių, o tai net gali būti mirtina.

Taksas

Ilgaplaukis taksas

Taksas – trumpakojis, žemaūgis, ištęsto kūno šuo, pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikaciją priskiriamas skalikų grupei. Taksai būna trijų dydžių: taksas, nykštukinis taksas ir triušinis taksas, bei trijų plaukuotumo tipų: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Šie šunys yra medžiokliniai ir dažniausiai naudojami medžiojant urvinius gyvūnus.

Airių vilkogaudis

Airių vilkogaudis
Standartas:	Nr. 160, X FCI grupė, 2 sekcija (šiurkščiaplaukiai kurtai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas:	79-86 cm cm
Kalė:	71-80 cm cm
Svoris
Patinas:	55-70 kg kg
Kalė:	41-70 kg kg
Savybės
Plaukas:	Šiurkštus kailis, galimos spalvos - pilka, tigrinė, raudona, juoda, balta

Išvaizda

Tai šuo milžinas – sveria 45-70 kg, aukštis ties guga gali siekti 94 cm. Neišvaizdus, dėl išlavėjusios regos anksčiau buvo naudotas vilkams medžioti. Tiesios, stiprios priekinės ir ilgos, raumeningos užpakalinės kojos leidžia airių vilkšuniui įveikti didelius atstumus.

Legenda

Pasak legendos, 1210 m. karalius padovanojo Velso princui Liuelinui vilkgaudį, kurį jis pavadino Helertu. Šuo buvęs labai ištikimas šeimininkui, ypač mylėjęs mažąjį princo sūnų. Kartą šeimininkas, grįžęs iš medžioklės, pamatė, kad šuo jį pasitinka kruvinais nasrais. Princas, pamanęs, kad Helertas sudraskė sūnų, kardu nukirto jam galvą. Tik tada pamatė sode žaidžiantį mažylį, o šalia jo – sudraskytą vilką. Nelaimingas šeimininkas pastatė šuniui paminklą, kuris tebėra lig šiol.

Istorija

Dėl masinio eksporto į užsienį (kaip karališkos dovanos) bei draudimo auginti šią veislę išskyrus karališkąjį luomą, senoji volfhaundų veislė išnyko maždaug prieš 100 m. XIX a. pab. šią veislę atkūrė anglų kariuomenės karininkas Grahamas, kryžmindamas danų dogus, dirhaundus ir mastifus.

Čiau-čiau
Standartas:	Nr. 205, V FCI grupė, 5 sekcija (azijiniai špicai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas:	48-56 cm
Kalė:	46-51 cm
Svoris
Patinas:	25-30 kg
Kalė:	22-27 kg
Savybės
Plaukas:	Trumpas arba ilgas
Aktyvumas:	Žemas
Intelektas:	Vidutinis
Temperamentas:	Ramus, neagresyvus, bebaimis, atsidavęs, savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas, nesuprantantis juokų, nemokantis žaisti, vengia triukšmo
Tinkamumas apsaugai:	Vidutinis
Tinkamumas tarnybai:	Labai žemas
Vados dydis:	?
Ilgaamžiškumas:	10-12 m.

                        Čiau-čiau

Standartas:	Nr. 120, VII FCI grupė, 2 sekcija (britų ir airių pointeriai ir seteriai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas:	60-68 cm
Kalė:	58-64 cm
Svoris
Patinas:	25-30 kg
Kalė:	20-27 kg
Savybės
Plaukas:	Vidutinio ilgio, lygus, švelnus
Aktyvumas:	Labai aukštas
Intelektas:	Aukštas
Temperamentas:	Savarankiškas, kartais ūmus, aktyvus, energingas, prieraišus
Tinkamumas apsaugai:	Vidutinis
Tinkamumas tarnybai:	Aukštas
Vados dydis:	?
Ilgaamžiškumas:	10-14 m.

                   Airių seteris

Sveiki,cia naujas blaga's apie visas sunu veisles